Batų gaminimo tradicijos siekia antikos laikus. Šis amatas gimė dėl poreikio apsaugoti pėdas nuo įvairiausių aplinkos veiksnių. Nors stiliai ir medžiagos per daugelį metų kito, pagrindinės gaminimo technikos išliko tokios pačios. Pagaminti rankų darbo batus pagal užsakymą yra ilgas ir sudėtingas procesas. Tad ir dabar tokia avalynė yra labai vertinama ir už ją mokamos didžiulės sumos.
Dirbo batsiuviai ir kurpiai
Batsiuvystę išplėtojo graikai ir romėnai. Šis amatas labiausiai išsivystė pasibaigus pirmajam tūkstantmečiui, atsirandant miestams. Tradiciškai batus gamindavo batsiuviai ir kurpiai, nors pastarieji dažniau taisydavo avalynę, o ne ją gamindavo. Pasakojama, kad batsiuviai ir kurpiai konkuruodavo tarpusavyje. Batsiuviai priklausė cechams, gamino batus pagal individualius užsakymus, o kurpiai buvo laisvi amatininkai, keliaudavo iš vienos vietos į kitą, dažniausiai dirbdavo atokiose vietovėse.
Batsiuvio amatu besiverčiantį žmogų dažniausiai vadino šiaučiumi. Jie paprastai dirbo po vieną, pagal užsakymus siūdami batus savo namuose. Miesteliuose bei miestuose buvo ir didesnių dirbtuvių su samdomais darbininkais. Norintieji išmokti šio amato dažniausiai beveik metus mokydavosi pas jau įgudusį meistrą. Buvo ir batsiuvių dinastijų, kuomet batus siuvo ir senelis, ir tėvas, ir sūnus.
Batsiuviai gamindavo įvairią avalynę – batus, sandalus, klumpes, čempes, nagines, vyžas. Medžiagos, iš kurių gamindavo batus, taip pat buvo įvairios, kaip antai išdirbta oda, mediena, medžio žievė, kaučiukas, drobė ar kailis.
Seniausi lietuvių apavai
Nuo seniausių laikų kasdienis lietuvių moterų ir vyrų apavas buvo naginės, vyžos, čempės ir klumpės. Naginės ir vyžos buvo paplitusios visoje Lietuvoje, čempės – Dzūkijoje, klumpės – Žemaitijoje ir Vakarinėje Užnemunėje. Valstiečiai, nešiodami kasdienį namų darbo apavą, kojas dažniausiai vyniojo autais arba apsimaudavo megztas vilnones kojines.
Vyžas pindavo iš karklo arba liepos karnų. Šonuose padarydavo ausis, per kurias perkišdavo apvalius pagaliukus, padus sutvirtindavo, kad ilgiau laikytų. Nagines raukdavo iš stačiakampių galvijų ir kiaulių odos gabalų, kurių galuose ir šonuose išdurdavo skylutes naginių priekiui susiūti ir šonams aptraukti, o užkulnį palikdavo nesusiūtą. Kojas apvyniodavo autais, įsiaudavo į nagines, užtraukdavo, virvutes apvyniodavo apie kojas ir surišdavo. Čempės buvo panašios į vyžas, tik jas nerdavo iš lininių, kanapinių ar vilnonių storai verptų siūlų, padus aptraukdavo milu ar oda. Klumpės – apavas mediniais padais ir odos viršumi. Klumpėms dirbti buvo imamas lengvas, minkštas, neskylantis medis (epušė, beržas, liepa). Ąžuolas, uosis ar obelis dėl savo sunkumo netinka.
Odiniai batai Lietuvoje
Seniausios Lietuvoje rasto odinio apavo liekanos datuojamos I tūkst. vid. Plinkaigalio kapinyne (Kėdainių r.) Tai auliniai batai, susegami dirželiu su sagtele. Atliekant archeologinius kasinėjimus, dažnai aptinkama avalynę puošusių sagtelių, spurgelių, įvijėlių. Turtuoliai tuo laikotarpiu prie batų dirželiais tvirtindavo geležinius ir žalvarinius pentinus, skirtus žirgams raginti, o prastuomenė nešiojo paprastesnį apavą: nagines, kojenas ir vyžas.
Gedimino laikų Lietuvai užmezgus glaudesnius kontaktus su Europos valstybėmis, į mūsų kraštus atkeliavo europietiškos apavo mados. Nuo XIV a. miestų ir dvarų kultūriniuose sluoksniuose aptinkama įvairios odinės avalynės: basučių, pusbačių, pušnų. Tuomet batus jau siuvo profesionalai amatininkai, turėję savo dirbtuves ir specialius įrankius – kurpalius, ylas, peilius odai pjauti. Tą liudija Klaipėdoje, Kurpių gatvėje tyrinėta XV a. pab. – XVI a. kurpiaus dirbtuvės vieta, Vilniuje, Valdovų rūmų teritorijoje rastas XV a. pr. odininko įrankių lobis. O 1522 m. Vilniaus batsiuviai jau susivienijo į cechą. Taigi, XVI–XVII a. Lietuvos didikų ir miestiečių avalynės grožiu ir patogumu rūpinosi tikri profesionalai.
Apavo madas diktavo Prancūzija
XVIII–XIX a. didžiausią įtaką pasaulinei madai darė Prancūzija. Prasidėjęs modernizacijos procesas apėmė visas gyvenimo sritis, radosi vis daugiau naujovių. Svarbi tapo chemijos pramonė, kuri davė pradžią naujoms nuostabioms sintetinėms medžiagoms, tarp jų plastikui, dirbtiniam šilkui, viskozei.
Sekant Vakarų Europos madų tendencijas, kito mados ir Lietuvoje. Keitėsi moterų apavo siluetas, forma, medžiagos ir apdaila. Jau XVIII a. pab. įsitvirtino bateliai aukštesne pakulne. Tokius ėmė avėti net išeiginiais drabužiais apsirengusios valstietės. Be odinių, plito ir lengvi tekstiliniai bateliai, labai dažnai siuvami iš atlaso ar šilko, pritaikyti uždaroms patalpoms. Dažnai puošti rožėmis arba lelijomis, kartais netgi plunksnomis, suvarstomi kaspinais arba užsegami dailiomis sagtelėmis. Žiemą kurpaitės būdavo išmušamos kailiu.
Šiandien vertinamas išskirtinio stiliaus žmonių
Anksčiau šis amatas buvo išties pelningas. Tačiau dėl masinės batų gamybos amatininkai klientų sulaukia vis mažiau. Šiomis dienomis batus užsisakinėja tam tikrų profesijų atstovai, pavyzdžiui, šokėjai, ar mėgstantys ypatingą, išskirtinį stilių ir negailintys tam pinigų. Šiuo metu Lietuvoje yra 6 sertifikuoti batsiuviai.
Informacijos šaltiniai
