(0)

Žemės ūkis šiomis dienomis

 

 

Žemės ūkis Lietuvoje 

Ūkininkavimas. Lietuvoje žemės ūkis yra vienas iš seniausių verslų. Pagrindiniai maisto produktai buvo grūdai ir mėsa. Svarbiausia grūdinė kultūra buvo rugiai, taip pat auginti kviečiai, avižos, miežiai, soros, grikiai. Populiariausios daržovės buvo ropės, gausiai auginta ankštinių kultūrų − žirnių, pupų, lęšių. Nuo seno lietuviai augino galvijus, kiaules, avis, ožkas, kiek vėliau – arklius. Žemės ūkio produktai ir gaminiai 1919-1940 m. sudarė apie 90 proc. viso Lietuvos eksporto. To meto Lietuvos žemės ūkio gamybos lygis buvo panašus į kitų Vakarų Europos šalių lygį. Didžioji dalis šalies gyventojų vertėsi žemės ūkio veikla. 1940 m. sovietinė okupacija sunaikino į rinką orientuotą Lietuvos žemės ūkio struktūrą, pakeitė žemėvaldą ir pradėjo diegti sovietinę žemės ūkio struktūrą, kurios metu buvo įsteigti kolūkiai. Lietuvai atgavus nepriklausomybę 1990 m. buvo vykdomos žemės reformos, pertvarkytas žamės ūkis.

Gyvulininkystė. Lietuvos istoriniuose šaltiniuose  nuo XI a. minimi jaučiai, karvės ir ožkos. Vėliau vyravo galvijų ir kiaulių auginimas, trečią pagal gausumą naminių gyvulių grupę sudarė smulkūs raguočiai (avys ir ožkos). Lietuvoje naminiai gyvuliai visada buvo svarbus maisto šaltinis – teikė mėsą ir pieną, taip pat vilną ir kailius drabužiams, odą apavui bei kitiems gaminiams. Iš naminių gyvulių kaulų bei ragų buvo gaminama nemažai dirbinių. Svarbi gyvulininkystės šaka buvo arklių veisimas, kuris plėtojant žemdirbystę  įgavo vis didesnę reikšmę dėl traukiamosios jėgos. Iš kitų gyventojus maitinančių užsiėmimų svarbiausia buvo bitininkystė, kuri teikė vaško net ir eksportui jau XIII a. pabaigoje.

Žuvininkystė ir žvejyba. Lietuvoje žuvininkystė ir žvejyba turi gilias tradicijas – tai nuo seno vienas svarbiausių šalies verslų. Žuvys buvo ne tik gaudomos upėse bei ežeruose, bet ir auginamos tvenkiniuose. XV–XVI a. Lietuvoje atsirado pirmieji tvenkiniai. Jų atsiradimui poveikį turėjo Lietuvos didikai. Tvenkinių plotai plėtėsi XIX pabaigoje–XX a. pradžioje. Iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo visi didieji tvenkinių žuvininkystės ūkiai buvo valstybiniai arba visuomeniniai (kolūkių, draugijų). Dabar jie tapo privačiomis akcinėmis bendrovėmis, uždarosiomis akcinėmis bendrovėmis.

Tikrosios žvejybos atsiradimo laiku laikomas viduriniojo akmens amžiaus laikotarpis, kuomet gyventojai žvejojo bent 17 rūšių žuvis, iš kurių dažniausiais laimikiais tapdavo lydekos, ešeriai, karšiai, lynai. Senoviška ir visoje Lietuvoje žinoma žvejyba žeberklais. Poledinė baidomoji žvejyba – tai senas taikus žvejybos būdas, istoriniuose šaltiniuose minimas jau XVI a., kurio metu nedaroma didelė žala žuvų ištekliams: žvejojama nedideliais mažaakiais tinklaičiais, o žuvys į tinklus viliojamos garsų pagalba. Susiformavęs XIX a. pabaigoje, šis žvejybos būdas po truputį keičiamas ir tobulinamas pasiekė mūsų laikus, išsaugojęs šimtmečiu matuojamas tradicijas.

Sodai. Lietuvoje sodai pradėjo atsirasti pas dvarininkus ir vienuolynuose jau XIV a. Nuo XIX a. pabaigos sodo augalai plačiai paplito Lietuvos ūkininkų soduose, kuomet iš dvarų bei vienuolynų sodų paimti skiepai buvo įskiepijami į miškines obelis, kriaušes. Sodų raida paspartėjo XIX a. antroje pusėje, po baudžiavos panaikinimo. Šiuo metu Lietuvoje  auginama apie 2200 sodo augalų veislių ir formų. Genetinių išteklių požiūriu nepaprastai vertingos senosios liaudies selekcijos obelų, kriaušių, vyšnių ir slyvų veislės.

Amatai – tradicinės profesijos, kurių atstovai vadinami amatininkais, o dirbiniai paprastai gaminami rankiniais įrankiais. Amatų paslaptys buvo perduodamos iš kartos į kartą (tėvo sūnui ar meistro mokiniui). Viduramžiais amatai sparčiausiai vystėsi miestuose ir ypač Vilniuje, tapusiame Lietuvos amatininkystės centru. XIII a. pab. – XIV a. amatininkystė atsiskyrė nuo tradicinių verslų ir tapo savarankiška ūkio šaka. Amatai Lietuvoje klestėjo – dailidės statydavo namus, gamindavo baldus, siūlams verpti ratelius; darbo turėjo kubiliai, klumpadirbiai, pynėjai, rišėjai, batsiuviai, siuvėjai, audėjos, račiai, kalviai, kailiadirbiai. Taip pat populiarūs buvo puodžiai, knygrišiai, geležies, odos bei akmens apdirbimo amatininkai ir juvelyrai. Kaimuose iki XX a. pr. gyvavo namų amatai – iš savo ūkio žaliavų pačių daryti žemės ūkio padargai, audiniai, maisto produktai, naudoti šeimos ir ūkio reikmėms.

Daugiau informacijos apie žemės ūkį Lietuvoje galite rasti ČIA.

Informacija surinkta įgyvendinant projektą “Agroturizmo produktų vystymas, puoselėjant ūkininkavimo tradicijas” (AGRI HERITAGE) Nr. LLI-65. Projektą finansuoja 2014–2020 m. Interreg V-A Latvijos ir Lietuvos programa.

Ši informacija parengta naudojant Europos Sąjungos finansinę paramą. Už šios informacijos turinį atsako Lietuvos kaimo turizmo asociacija. Jokiomis aplinkybėmis negali būti laikoma, kad ji atspindi Europos Sąjungos nuomonę.