Odininkystės amatas: nuo apavo iki knygų

Odos apdirbimo amatai

Lietuvoje amatininkų odininkų buvo kiekviename dvare, kaime ir mieste. Jie gamindavo aprangos detales ir apavus, žirgų pakinktus ir balnus, dekoratyvinius knygų ir albumų viršelius, papuošalus, baldus bei suvenyrus.

Amatas mena žmonijos atsiradimo laikus

Odos apdirbimas žinomas kaip vienas seniausių amatų pasaulyje, menantis žmonių atsiradimą. Senųjų civilizacijų gyventojai beveik viską gamindavo iš gyvulių odos.

VIII–VII a. pr. Kr. istoriniai šaltiniai nurodo odininkų organizacijų buvus dar senovės Graikijos ir Romos civilizacijose. Ypač odos dirbiniai plito karių aprangoje. 2 tūkst. pr. Kr. senovės Egipte iš odos buvo gaminami drabužiai, jų elementai, apavas, patiesalai, valtys ir indai skysčiams. 1 tūkst. pr. Kr. Indijoje oda buvo įrišamos knygos.

Ankstyvaisiais viduramžiais odos dirbiniai plito germanų gentyse, Rytuose, Šiaurės Azijoje, Amerikoje ir Ispanijoje. Nuo X a. Vakarų Europoje kūrėsi odininkų cechai.

Lietuvoje – jau pirmaisiais amžiais po Kristaus

Archeologinių tyrinėjimų duomenimis, Lietuvos gyventojai išdirbtą odą naudojo jau pirmaisiais amžiais po Kristaus. Mūsų protėviai, kad apsaugotų kojas nuo šalčio ar drėgmės, jas apvyniodavo odos gabalėliais.

Patobulėjus odos apdorojimui, atsirado puošnesnių jos dirbinių. Vilniaus Žemutinės pilies ir senojo Arsenalo teritorijoje aptikta XII–XIII a. apavo, odinių pakinktų liekanų. Kai kuriuos gaminius mini XIII a. pabaigos Eiliuotoji Livonijos kronika. Lietuvos Metrika, Valakų nuostatai ir kiti šaltiniai liudija, jog amatininkų odininkų buvo kiekviename dvare, kaime ir mieste. Labai daug šio amato meistrų buvo Vilniuje. Žinoma, kad XV a. pabaigoje Vilniuje odininkai buvo susibūrę į gildiją. Vėliau jų susikūrė visuose didžiuosiuose Lietuvos miestuose.

Didžiausią odos dirbinių dalį sudarė apavas. Kaime būdavo siuvamos paprastos naginės. O miestiečių apavas buvo įmantresnis, jo formoms turėjo įtakos to laikotarpio dailės stilius. Puošnūs buvo X–XIII a. karvedžių ir žymesnių karių diržai. Nuo XIV–XV a. oda įrišinėtos knygos, to pradininkai – pranciškonų ir bernardinų vienuoliai.

Sudėtingas procesas

Odininkų tikslas – nudirtą kailį apdirbti išsaugant natūralias ir tik jai būdingas savybes. Odiniams dirbiniams dažniausiai naudojama perdirbta naminių (karvių, kiaulių, avių, ožkų ir arklių) gyvulių bei laukinių (elnių, stirnų, briedžių) gyvūnų oda. Taip pat populiaru apdirbimui naudoti roplių ir žuvų odą.

Apdirbimo procesas nėra paprastas. Tai ilgas ir sudėtingas darbas, tam reikia specialių darbo įrankių. Amatininkai pašalina riebalus iš poodinio sluoksnio, odą džiovina, raugina ir vėl džiovina. Taip pat minkština vidinę pusę, nuskuta plaukus ir išlygina. Paviršius dažomas, lakuojamas, ištapomas, auksuojamas, sidabruojamas. Raštas kuriamas įspaudais, deginimu, raižomas, pjaustomas ažūru, inkrustuojamas kitos spalvos ir rūšies oda, medžiu, metalu, dramblio kaulu, brangiais ir pusbrangiais akmenimis.

Pamirštas amatas vėl populiarėja

Iš odos gaminta apranga, apavas, knygų aptaisai, sienų apmušalai. Šia medžiaga aptraukdavo važiavimo priemones, baldus, gamino karių ir medžiotojų krepšius, ginklus, peilių makštis bei gertuves. XIX a. pabaigoje Lietuvoje odininkystę pradėjo stelbti pramoninė odos gamyba. Tačiau šio amato meistrai teigia, kad pamirštas amatas vėl populiarėja. Klientai vis dažniau kreipiasi prašydami atnaujinti bibliotekos knygų viršelius, įrišti albumus. Nemažai gaminių parduodama ir amatininkų mugėse.

Šiuo metu Lietuvoje yra 8 sertifikuoti odininkystės amatininkai, kurie daugiausia užsiima krepšių ir diržų gamyba.

Informacijos šaltiniai

Finansuojama iš Europos regioninės plėtros fondo