Spalio 7–10 d. Rumunijoje Piatra Niamco mieste vyko ketvirtasis Europos kaimo turizmo kongresas, kuriame dalyvavo ir Lietuvos kaimo turizmo asociacijos (LKTA) delegacija.
Kitaip nei kitų šalių atstovai, Lietuvos kaimo turizmo asociacijos delegacija į kongresą nusprendė vykti automobiliu: puikus būdas iš arčiau bent trumpam žvilgtelėti kaip gyvena žmonės kaime ir svečiose šalyse, pasikrauti įspūdžių, be to, taip atsirado galimybė kongrese dalyvauti didesniam žmonių skaičiui nei skrendant lėktuvu. LKTA prezidentas Linas Žabaliūnas, beveik visą kelią „dirbęs“ profesionaliu vairuotoju, suskaičiavo: kelionėje pirmyn ir atgal buvo praleista daugiau kaip 50 val. ir įveiktas virš 3700 km. atstumas. Važiuoti neprailgo, buvo laiko padiskutuoti su kolegomis apie sezono rezultatus, pasidalinti gerąja patirtimi ir prieš kongresą paanalizuoti Lietuvos ir Europos kaimo turizmo ypatumus, Eurogites veiklą.
„Kaimo turizmu naudojasi ketvirtadalis Europos gyventojų ir sudaro netgi 15 % visos Europos apgyvendinimo sektoriaus, o tai jau tikrai nemenka ir pastebima apgyvendinimo forma kuri kas metai palaipsniui auga. Jis laikomas kaimo plėtros dalimi, tad remiamas ES ir gali būti finansuojamas tokiose srityse kaip informacija, mokymas, rinkodara, turizmo veiklos integracija į regioną, – pasakojo L. Žabaliūnas. – Kaimo turizmo sodyba – ne tik vieno žmogaus ar šeimos asmeninis verslas: įtraukus į jį kaimo bendruomenę sustiprėja viso kaimo socialinė ir ekonominė padėtis, puoselėjamos to krašto tradicijos, menas, prikeliama istorija. Jis neša ne tik ekonominę naudą valstybei, bet ir prisideda prie jos viešinimo viso pasaulio kontekste“.
Lietuva į EuroGites įstojo 2007 m. Priklausymas šiai organizacijai, visu pirma padeda stiprėti profesine prasme – mokytis iš kolegų sėkmių ir stengtis išvengti klaidų. Visos organizacijos dalyvaujančios veikloje yra bendrai suinteresuotos kaimo turizmo konkurencingumu bei produkto vystymu, nes tai prisideda prie kaimo turizmo populiarinimo bendrai, o taip palaipsniui padeda kiekvienos šalies kaimo turizmo sektoriui pritraukti daugiau turistų iš užsienio, globaliau spręsti iškilusius sunkumus, dalyvauti įvairiuose projektuose. Eurogites kongresai vyksta nuo 2003 m. Juose sprendžiami aktualiausi kaimo turizmo plėtros klausimai, naujos kryptys, nagrinėjamos problemos, dalijamasi patirtimi. Kiekvienas kongresas taip pat turi ir pagrindinę temą, šį kartą tai –„Inovatyvus turizmas – naujas gyvenimas kaimo vietovėse“.
Įtempta programa
Keturios kongreso dienos buvo padalintos pusiau: dvi dienas truko turininga–pažintinė programa, likusias dvi – rimtas ir įtemptas darbas.
Iš skirtingų Europos šalių, suvažiavusiems svečiams rumunai aprodė gražiausias Piatra Niamco apylinkes, įspūdingą Karpatų kalnų kraštovaizdį, Moldovos apygardos pasididžiavimu tapusias dirbtines marias, Rumunijos perlais pramintus vienuolynus, supažindino su kulinariniu paveldu ir nuolat kvietė linksmintis – prisijungti prie nuotaikingų tautinių ansamblių atliekamų dainų ir šokių.
Atrodė, kad atsipalaidavę, ramūs, tarsi niekada niekur neskubantys rumunai tai moka daryti geriausia. Tačiau antros dienos vakare Piatra Niamco aikštėje įvykęs iškilmingas Europos kaimo turizmo kongreso atidarymas paskelbė įtempto darbo pradžią: didelio sporto komplekso salėje nuo ryto 9 val. prasidėjęs darbas su trumpomis pertraukėlėmis atsipūsti ir pasidairyti po ta proga šurmuliuojančią tautodailės ir kulinarinio paveldo mugę baigėsi tik apie 19 val. – pranešimai, diskusijos, dalinimasis patirtimi sulaukė didelio susidomėjimo. Buvo nagrinėjamos trys temos: kaimo turizmo teorija, rinkodara ir inovacijos.
Būtina ruošti specialistus
Kongresą atidaręs Eurogites generalinis sekretorius Klausas Ehrlich iš karto pastebėjo: „Galime kalbėti apie daug ką, bet svarbiausia – šiame versle yra žmogus. Kaimo turizmo vystymąsi lemia tokie faktoriai, kaip ekonominė, politinė šalies padėtis, gamta, kultūra, paveldas, tačiau neabejotinai kaimo turizmo sodybos šeimininkas savo klientams turi pasiūlyti pirmiausiai dėmesį, o po to ir kokybiškų paslaugų paketą: gerą nakvynę, puikų maistą, laisvalaikio praleidimą ir kt. Niekas nestovi vietoje, viskas keičiasi ir tai, kas vakar atrodė neginčijamai idealu, šiandien reikalauja visai kito požiūrio, kito požiūrio“.
Vėliau kalbėję pranešėjai pateikė visą eilę būdų, kaip plėsti kaimo turizmą.
Viena iš esminių užduočių – į kolegijų, aukštųjų mokyklų šveitimo programas įtraukti kaimo turizmą kaip specialybę – tai suteiks galimybę paruošti kvalifikuotus specialistus, sugrąžinti jaunimą į kaimą ir neieškoti laimės didmiesčiuose ar emigruoti užsienin, o kurti verslą savame kraštą. Kaimo turizmo sodybų šeimininkai turėtų patys domėtis situacija kaimo turizmo rinkoje, nuolat dalintis ir stengtis perimti gerąją patirtį, dalyvauti specialiuose mokymuose, kuriuose gautų informaciją apie šiai turizmo krypčiai skirtus ES projektus, patarimus dėl investicijų, būtų mokomi labai praktiškų ir žemiškų dalykų pradedant biudžeto tvarkymu ir baigiant bendravimu su svečiais.
Kantrybė ir meilė darbui
Kongreso metu pastebėta, kaip svarbu neužsisklęsti savo versle, o į jį įtraukti kuo daugiau kaimo gyventojų – taip išnyks dažnai ne itin draugiškas jų požiūris, atsiras pasitikėjimas, suinteresuotumas, galiausia – atgis ir pats kaimas.
Ypač daug susidomėjimo sukėlė Latvijos kaimo turizmo asociacijos prezidentės Asnate Ziemelės pasakojimas, kaip į kaimo turizmo verslą jiems pasisekė įtraukti sovietmečiu buvusio uždaro karinio rajono gyventojus: „Ilgus metus buvęs uždaras, itin unikalios gamtos kampelis su nedideliu etnografiniu kaimu patraukė mūsų dėmesį. Pradėjome labai atsargiai kalbinti gyventojus, aiškinti kas yra kaimo turizmas, kaip galėtume jį išvystyti šioje apylinkėje ir kokią naudą jis atneštų vietiniams gyventojams. Suprantama, iš pat pradžių susidūrėme su prieštaravimų banga, kurią kurstė ir gamtos apsaugos, paveldo tarnybos, bet rankų nenuleidome. Prireikė nemažai kantraus darbo ir pastangų: šiandien tai – Stilere nacionalinis parkas, kuriame suskurti pėsčiųjų ir dviratininkų takai, vedantys pro įdomius lankytinus objektus, sportinė trasa, atvykėliams siūloma žūklė, kitos pramogos. Šiandien net dvi dienas liepos pradžioje čia švenčiama „Turizmo diena Stilereje“ šventė, į kurią nepasididžiuoja atvykti net Latvijos vyriausybės nariai“.
Būk išradingas!
Rumunijos pakviesta kongrese skaityti pranešimą Rusijos atstovė Olga Sevan pastebėjo, kad kaimo turizmą galima vystyti net ir tuomet, kai kraštovaizdis nėra išskirtinis: „Archainiai kaimai su savo specifine aura, nedidelėmis ir jaukiomis bažnytėlėmis, vienuolynai, istoriniai statiniai taip pat gali būti turistų traukos dalis. Šiuo atveju reikėtų pasigilinti į architektūros paveldą, istoriją, gal tą vietą gaubia kokie padavimai, legendos ir visa tai labai kūrybiškai panaudoti savo versle“.
Vokietijos Gottingeno universitetą atstovaujanti Katia Sidali juokėsi, kad yra atvejų kai nėra nieko – ką daryti tada? Čia pat ji ir atsakė: „Egzistuoja toks dalykas kaip kulinarinis paveldas: kad ir ką besakytų skeptikai, žmogui svarbu pamaloninti skrandį!“
Ji pateikė Italijos, Vokietijos pavyzdžius, kai kaimo turizmo sodybas įkūrė ūkininkai, gaminantys aukštos kokybės sūrius ir patiekalus iš jų. „Be abejo svarbu, kad šie gaminiai gautų sertifikuoti – patvirtintas jų unikalumas, turistas juos rastų tik šioje, konkrečioje vietoje – tai ir būtų žmonių traukos priežastis, – tikino pranešėja ir patarė, prie kulinarinio paveldo prijungti dar ir amatus. – Visoje Europoje pagyvėjo domėjimasis rankdarbiais, todėl gali būti kuriamos atviros menininkų dirbtuvės–muziejai, kuriuose atklydęs turistas galėtų ne tik susipažinti su amatais, bet ir pats kažką pasidaryti, norintys galėtų dalyvauti ilgesnį laiką trunkančiuose pleneruose“.
Peršasi viena išvada: „Nori būti pastebėtas? Daryk kažką kitaip nei visi!“
Šiuolaikiškas požiūris į verslą
LKTA tarybos pirmininkui Vyčiui Štelbiui aktualiausia Lietuvos kontekste pasirodė šiuolaikinių technologijų reikšmė kaimo turizmo plėtroje. „Paskendęs kasdieniuose rūpesčiuose žmogus retai kada atranda noro, jėgų prisėsti prie interneto, tuo tarpu jis – jau senokai yra tobula ryšio priemonė ne tik su draugais, artimaisiais, bet ir su potencialiais klientais: taip šiandien perkamos paslaugos, vyksta rezervacijos“, – sako V.Štelbys.
Internete esantys socialiniai tinklapiai – puikus būdas pristatyti save, jei siūlomas „produktas“ kokybiškas, galima konkuruoti net ir su dideliais viešbučiais, svečių namais. Tiesa, visa tam reikia atrasti ne tik laiko, bet ir išmanyti rinkodarą. Deja, lietuviai gana konservatyvūs, todėl sodybų dalyvavimas kaimo turizmo elektroninėje rinkodaroje pas mus tik įsibėgėja, bet pagreitis neblogas.
LKTA prezidentas L.Žabaliūnas mano, kad šią sritį reikėtų patikėti rinkodaros specialistams, bet yra viena svarbi sąlyga: jie turi būti perpratę kaimo turizmo specifiką. „Jų idėjos geros, bet dažnai atitrūkusios nuo gyvenimo. Štai savo tinklapyje apklausėme apie 8000 lankytojų, kokių su maistu susijusių programų, jie norėtų. Daugiausia atsakymų: duonos degustacijos. Paslaugų tiekėjams išsiuntinėjome pranešimą, bet nemokamai, o tik už reklamą surengti pirmą pažintinę priemonę norinčių kol kas atsirado vienetai. Kaimo turizmo verslą vystantys žmonės turėtų suvokti, kad norint plėstis, pritraukti kuo daugiau žmonių, reikia strateguoti į priekį“.
Vieningi standartai
Kol kas kiekvienos šalies kaimo turizmo asociacija turi savą paslaugų vertinimo sistemą. Lietuvoje – tai žaliame fone esantis gandriukas, Rumunijoje – ramunėlės. EuroGites siekia, kad federacijai priklausančiose šalyse būtų įvesta vieninga vertinimo sistema. Šios darbo grupės vardu pranešimą skaitęs LKTA delegacijos vadovas L.Žabaliūnas sakė, kad kol kas daugelyje valstybių vertinama apgyvendinimo infrastruktūra, kaip patalpų plotas, vietų skaičius, paslaugų sudėtis ir pagal tai sodybos klasifikuojamos. Bet paslaugos kokybės vertinimo sistemos nėra. EuroGites stengiasi sukurti papildomą kokybės vertinimo sistemą, kuri apimtų tokius visą eilę aspektų nuo švaros, saugos iki šeimininko komunikacijos ir kaimo turizmo veiklos administravimo ar kalbų žinojimo. Ir tai reikalinga tam, kad turistui būtų lengviau orientuotis, ką jis gaus nuvykęs į vieną ar kitą šalį. Kartu tinklapyje bus atidaryta klientų atsiliepimų knyga. Šis projektas žada didesnę kaimo turizmo sodybų informacijos sklaidą ir reklamą, bet kartu įpareigos jų savininkus nepasileisti: EuroGites pasilieka teisę periodiškai tikrinti, ar vertinimas atitinka paslaugų kokybę.
„Kongrese pateikėme tik pirmą šio projekto darbo etapą, lauksime atsiliepimų. Pirminiame projekto etape dalyvauja šešios valstybės, tame tarpe ir Lietuva. Bet darbui įsibėgėjant neabejojama kad prisijungs ir daugiau. Vien po pristatymo kongrese norą prisidėti pareiškė dar dvi šalys – tarpe jų mūsų kaimynai estai“.
Teminiai užsiėmimai
Antrą kongreso dieną darbas vyko keturiose teminėse grupėse: gastronomijos, kultūros paveldo, gamtos ir „žaliųjų kelių“. Buvo skaitomi pranešimai, akivaizdžiai susipažįstama su Rumunijos patirtimi konkrečiose srityse. Kiekvienoje šių grupių darbe dalyvavo ir Lietuvos kaimo turizmo asociacijos atstovai.
Gamtos grupės narius Rumunijos kaimo turizmo asociacija pakvietė į kelionę aplink vieną gražiausių Piatra Niamco regiono vandens telkinių – dirbtines marias Izvorul Muntelui: 1947 m. buvo nuspręsta iškeldinti upės Bistricos slėnyje esančius 22 kaimus, užtvenkti upę ir pastatyti hidroelektrinę. Dabar tai 35 km ilgio ir 3000 kv.m pločio vandens telkinys, kurį iš visų supa įspūdingas gamtovaizdis. Marios – viena populiariausių vietinių gyventojų poilsio vietų, jos traukia ir užsienio turistus.
Rumunai didžiuojasi, kad jiems pavyko išlaikyti natūralų gamtovaizdį, apsaugoti retus vandens ir miško augalus, gyvūnus.
Jų nuomone, gamtą tausojantis, kitaip dar vadinamas ekoturizmas, turėtų būti vedanti kryptis visoje turizmo industrijoje. Kaimo turizmo sodybų savininkai turistams turėtų papasakoti apylinkėse esančius įžymius objektus, būtų puiku, jei sudarytų lankytinų vietovių žemėlapius ir juose pažymėtų gražiausio kraštovaizdžio takus, vietas, kur galima rasti vieną ar kitą įspūdingą augalą, pamatyti retą žvėrelį, paukštį.
Gastronomija – sudedamoji kaimo turizmo paslaugų dalis. Tačiau tai nėra tai, kad atvykęs žmogus gali pavalgyti – kur kas svarbiau, kaip ir ką jam pasiūlys sodybos šeimininkas. Pranešėjų duomenimis su gastronomija susijusių kaimo turizmo paslaugų parduodama net 66 proc. – apgyvendinimo kokybe nėra tokia reikšminga! Kaip pavyzdys, buvo paminėtos Portugalija, Ispanija, Italija – šiose šalyse valgymo kultas yra labai svarbus.
Gastronominės grupės nariai aplankė kaimo turizmo sodybą, kurios savininkas turi dar ir avių fermą. Pradėjęs gaminti įvairius produktus iš avių pieno rumunas sugalvojo šią gamybą panaudoti savo kaimo turizmo sodybos unikalumui sustiprinti: apsilankę turistai gali ne tik palepinti skrandį išskirtiniais, tik šios sodybos valgiaraštyje esančiais patiekalais, bet ir susipažinti su avių auginimo ypatumais, produkcijos asortimentu, norintys gali prisijungti ir padėti šerti avis, tvarkyti fermą. Rumunas įsitikinęs, kad tokie turistai yra tarsi „geros žinios nešėjai“ – patikimiausia reklama, pritraukianti gausius klientus.
Pasak V.Štelbio, Lietuvoje tokiai praktikai kol kas sąlygų nėra: nėra vidinės rinkos, nebent tokią idėją apsiims įgyvendinti ne kaimo turizmo sodybos šeimininkas, o ūkininkas.
Kaip sakė Niamco vienuolyne–seminarijoje dirbusios kultūros grupės pranešėjai, žodis kultūra talpina labai daug sričių: tai ir gastronomija su tik tam regionui ar apylinkei būdingais patiekalais, gėrimais ir net konservais, įvairūs rankdarbiai ir tautiniai drabužiai, buities rakandai, baldai, namų interjero ir architektūros ypatumai. Maži miesteliai, kaimo vietovės ir net kaimo turizmo sodyba – ideali vieta puoselėti visas šias vertybes, juk jos sukuria jaukumą, šilumą, primena apie tradicijas, ryšį su gamta – visa tai, ko taip išsiilgęs ir ieško šiuolaikiškų technologijų, įtampos ir triukšmo mieste išvargintas žmogus. Norint pritraukti didesnį turistų skaičių nereikia vengti rodyti savitumą: galima pasitikti turistus apsitaisius tautiniais drabužiais, pasiūlyti ir jiems juos pasimatuoti, pakviesti kartu kepti duoną arba pabandyti drožinėti, austi senomis staklėmis, lieti žvakes, velti, pinti vainikus – pasiūlyti išbandyti senuosius amatus. Ypač didelio susidomėjimo sulaukia apeiginių švenčių inscenizacijos, kurių metu turistai greitai išmoksta senovinių dainų, šokių, žaidimų, daugiau sužino apie konkretaus regiono papročius.
Dalyvavusiems „žaliųjų kelių“ grupės darbe buvo plačiau pristatyta kol kas nedrąsiai Europoje plintanti praktika apliestus geležinkelio kelius naudoti turizmo infrastruktūroje: išardžius geležinkelio bėgius esamus kelius naudoti dviračių takams, pėstiems turistams, o senose geležinkelio stotyse įrengti svečių namus, restoranus, kavines. Tokiu būdu galima sukurti trumpus ir ilgus turistinius maršrutus, tuo pačiu skatinti sportą ir sveiką gyvenseną. Šia idėja ypač domisi dviratininkų asociacijos, į savo tinklapius mielai įtraukiančios trasas, kuriose dviračiu važiuojantys turistai gali rasti nakvynę vienai nakčiai, saugiai pastatyti dviračius.
Tiesa, kol kas „žalieji keliai“ žinomi nedaugelyje Europos šalių: Prancūzijoje, Ispanijoje, Čekijoje, Estijoje. Geriausiu pavyzdžiu gali būti Ispanija, kurioje minėta praktika gyvuoja jau eilę metų: čia įkurta „žaliųjų kelių“ asociaciją, koordinuojanti veiklą visoje šalyje, o pirmieji tokio turizmo objektai jau patys save išsilaiko, gauna pelną.
Informaciją parengė
"Ūkininko patarėjo" korespondentė
Eglė Leonovienė
